INTERVIU: Biplan VDU radijui

Prologas  

 

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad Biplan yra mano mamos mėgstamiausia grupė. Jų dainos niekada nebuvo svetimos mūsų namuose. Šią grupę žinau nuo šešerių metų, praktiškai užaugau su jų muzika. Todėl buvo ypač smagu su jais susipažinti.

Tai tikrai spontaniškiausias interviu ever. Dėl jo susitarėme tą pačią dieną, kurią ir vyko pokalbis. Per gana užimtą dieną Kaune poproko grupė  nepasididžiavo ir surado pusvalandį pasišnekučiuoti. Teko anksčiau išeiti iš mėgstamiausios filosofijos, kad padaryčiau research'ą.  

Susitikome prie Žaliakalnio funikulieriaus, kur Kaunas Acoustics filmavo akustinius grupės pasirodymus. Nors didžiąją filmavimo dalį pralijo, Biplan nė trupučio nesiskundė. Kad ir kokie būtų pavargę ar sušalę, jie mielai atsakinėjo į visus mano klausimus.  Nors iš tam tikrų niuansų susidarė įspūdis, kad šie vyrukai yra skaudžiai nukentėję nuo žiniasklaidos, jie bendravo labai šiltai.

Tiesa, mama, inteligentiškieji chuliganai iš tiesų atrodė daug ramesni. Gal net ne ramesni, o išmintingesni. Todėl labai džiaugiuosi, kad susipažinome būtent šiame jų gyvenimo etape. 
Ir ne, mama, funikulieriuje su biplanais nepasivažinėjau.  

„Biplan“: „Maištausime iki gyvenimo pabaigos“

 

Septyniolika metų scenoje dainuojanti grupė „Biplan“ šį pavasarį pristatė kūrinį „Meilė“. Viena iš labiausiai besikeičiančių Lietuvos grupių jau ruošia naują albumą. Nors savo muzika maištautojai pritraukia įvairios publikos, jie pripažįsta, kad kurdami dainas orientuojasi tik į save, todėl muzikos chuliganai nurimti neketina. Apie kūrybą su VDU radiju kalba „biplanai“ Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas. 

Sunkiausia – išlikti savimi

Scenoje esate septyniolika metų. Kaip „Biplan“ pavyko iki šiol išlikti tokiems populiariems?
 M.Melmanas: Smagu, kad yra žmonių, kurie domisi mūsų kūryba. Nežinome, koks yra populiarumo receptas. Norime, kad mūsų dainos būtų populiarios, bet mūsų tikslas nebuvo septyniolika metų išlikti įžymiems.  
O.Aleksejevas: Tas populiarumas yra labai slidus dalykas – vieną dieną tu populiarus, kitą – jau ne. Mes tiesiog grojame. Mūsų tikslas yra gyventi su savo kūryba ir dirbti mylimą darbą.

Kas yra sunkiausia norint išlikti šiandieninės muzikos industrijoje?  
Olegas: Dabar sunkiausia yra išlikti savimi ir nepasiduoti pinigų „kalimui“. Balansuoti nelengva. Dauguma galvoja, kad jeigu grupė yra žinoma, tai jie maudosi grietinėlėje. Ne, jokiu būdu. Būna įvairių momentų gyvenime – ir sunkių, ir lengvų, todėl ir yra sudėtinga išlikti savimi.

Niekada nesistengėte išpopuliarėti per televiziją…  
Olegas: Mus dažnai kviečia į visokius šokių projektus, bet į visą tai žiūrime kaip į cirką. Cirkas yra gerai, bet mes nesame cirkas. Esame muzikantai, dėl to nelendame ten, kur mums ne vieta. 
Maksas: Kartais tenka net atmušinėti pasiūlymus. Kai pasiūlo projektą, kuris yra priimtinas, kuriame galime atsiskleisti, o ne parodyti save, mes sutinkame. Su mielu noru įrašytume gyvo garso koncertą, nes tai yra įdomu.
Olegas: Bet ne televizijai, todėl mums neįdomu, ką ji siūlo.

Koks įvertinimas per visą karjerą Jums buvo reikšmingiausias?  
Maksas: Asmeniškai man vienas iš geriausių įvertinimų yra tai, kad mūsų muzika patinka vaikams. 
Olegas: Tu kalbi kaip tėvas (šypsosi).  
Maksas: Aš kalbu ne apie savo vaiką. Apskritai vaikai yra sąžiningi žmonės, daug sąžiningesni nei suaugę.
Olegas: Labai smagu, kai į mūsų koncertus ateina tokia įvairi amžiaus grupė, kad kartais net baisu darosi. Nuo penkerių metų vaiko iki septyniasdešimties metų močiutės, kuri iš tikro žino, kas yra „biplanai“, supranta ir dainuoja mūsų dainas. Geriausias įvertinimas – kai žmogus tavęs klauso ir jam tavo kūryba suteikia malonumą.

O kas yra jūsų muzikinis autoritetas?  
Olegas: Kai pradėjome groti, atsižvelgdavome į kitus atlikėjus. Jaunystėje mums patiko „Foje“, „Bix“, „Šiaurės kryptis“. Mes norėjome ne groti, bet būti tokiais kaip jie, būti scenoje. Ilgainiui tai praėjo ir  jie tapo mūsų bičiuliais (juokiasi). O dabar autoritetų nebėra. Yra žmonės, kurių kūryba mums patinka ir kuriais žavimės kaip asmenybėmis. Tų žmonių pakankamai daug, bet ne visi jie yra muzikantai. Galbūt mes esame kažkam autoritetai.

 

 

Albumas ne už kalnų

Esate išleidę du albumus rusų kalba – „Blondinkam“ ir „V jazz’e tolko devuški“. Kas paskatino tokiam žingsniui?  
Olegas: Rusų kalba mums nėra svetima – tai yra mūsų antra kalba.  
Maksas: Noras išbandyti save Rusijoje, kurioje yra kitokia kultūra ir kitoks mentalitetas. Taip pat norėjome, kad mus išgirstų kuo daugiau žmonių. Dainos lietuvių kalba ir tos pačios dainos rusų kalba yra ne tas pats. Rusiškame kontekste mūsų kūriniai šiek tiek pasikeitė. Į juos yra įdėtos kitokios mintys. Su kalba pasikeičia ir dainos energetika.

Neseniai pristatėte kūrinį „Meilė“ ir pranešėte, kad ruošiate naują albumą. Kada gerbėjai gali tikėtis jo pasirodymo?  
Maksas: Tikslios datos dar nežinome. Liko darbų, bet jie yra finišo tiesiojoje.  
Olegas: Tai netradicinis albumas, vadinamas EP (angl.  Extended Play – audio įrašas, didesnis nei singlas, bet ne pilnas albumas, – aut.past). Jame bus tik  6-7 dainos. Leidžiame ne pilną albumą ne dėl to, kad nesame paruošę kūrinių. Leidžiame, nes norime nudžiuginti grupės gerbėjus. Mes nuveikėme daug daugiau, bet į šią kompaktinę plokštelę sukomplektuosime tas dainas, kurios, mūsų galva, yra vientisos.

Esate nuolat besikeičianti grupė. Kuo šis albumas bus kitoks?  
Maksas: Tai yra kūrybinio laikotarpio nuo „Nuodų. P.S. lyg paskutinį kartą“ išleidimo iki šiandienos ataskaita. Jis bus ne toks, kokie buvo ankstesnieji albumai. Visiškai kitokia stilistika, kitokia estetika. Mūsų tikslas buvo daugiau paeksperimentuoti. Bet kas gavosi tame galutiniame variante, atsakyti sudėtinga.

Po „Nuodų. P.S. lyg paskutinį kartą“ išleidimo padarėte pertrauką. Susidaro įspūdis, kad įkvėpimui reikia laiko…  
Maksas: Mes apskritai esame lėtapėdžiai. Pažvelgus į grupės diskografiją, pertraukų buvo visą laiką. Buvo ir ilgesnių tarpų – vienas iš jų truko beveik šešis metus. Mums nepavyktų nustatyti sau kažkokius terminus. Tiesiog ateina laikas kai jaučiame, kad jau prisirpo albumas, tada ir leidžiame.

Bet dabar pasaulyje egzistuoja tokia greitos muzikos „kepykla“ – atlikėjai per trumpą laiką stengiasi įrašyti kuo daugiau kūrinių?..  
Olegas: Mano galva, ši kepykla visada egzistavo. Tačiau mums tai yra nepriimtina, mes „neforsuojame“. Ir į visa tai žiūrime ne visai komerciškai. Jei žvelgtume komerciškai, tai gal ir grotume kitokią muziką, labiau taikytumėmės prie liaudies. Šiuo atveju, viską darome natūraliai.

  

 

Daugialypiai chuliganai

Prisiminus karjeros pradžią: kas buvo sunkiausia, veržiantis į muzikos sceną?  
Maksas: Mūsų atveju tai nebuvo labai sunku. Nebuvo staigaus prasiveržimo į muzikos rinką, viskas vyko palaipsniui, organiškai. Mes atsirasdavome reikalingoje vietoje reikalingu laiku. Sutikdavome žmonių, kurie savo veiksmais turėjo įtakos mūsų grupės populiarumui.

Kokius save prisimenate tada?  
Maksas: Daugiau skubėjome. Dabar taip neskubame, o pirmiau pamąstome. Taip pat buvome šiek tiek naivesni.  
Olegas: Ne naivesni, o romantiškesni. Tikrai nebuvome moksliukai. Ir maištavome.

Karts nuo karto pasirodote su ramia ir romantiška akustine programą. Gal jau galima sakyti, kad „biplanai“ nurimo?
Maksas: Šioje programoje mūsų dainos skamba kitaip. Ir, aš sakyčiau, tai yra vienas iš mūsų veidų – pagroti akustines savo kūrinių versijas yra taip pat malonu, kaip ir koncertuoti kokioje didelėje arenoje. Visa tai esame mes.
Olegas: Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad mes pasenome ar nurimome. Mums patinka ir ramybė, ir triukšmas.

Vadinasi, „Biplanai“ – vis dar chuliganai?  
Olegas: Širdyje – taip. Kokie buvome, tokie ir esame. Ir, aš manau, maištausime iki pat gyvenimo pabaigos.

 Kaunas, 2012.04.26